Pakelkit rankas, kas vaikystėje neturėjo nematomo draugo? Ką, negi rimtai neturėjot?
Savaitgalį skaičiau Sekmadienius pas Tiffanį. Tik perskaičius porą lapų, kilo klausimas- kas čia rašo? Mažas vaikas, mergina? Ir jei vaikas, tai kas cia per draugas? Irgi vaikas ar ...suaugės? Priejus prie tos vietos kur minimas nematomąs draugąs, pagalvojau - kas per nesamonė?! Kaip teks skaityti ir jį įsivaizduoti?... Kažkaip tuo metu tai pasirodė labai sunku.. Ir staiga aš prisiminiau! Prisiminiau, kad ir aš vaikystėje turėjau nematomą draugą! Kaip aš galėjau tai pamiršt? Tiesą sakant nebuvau jo pamiršus, tiesiog neprisiminiau apie jį skaitant knygą.. Taip įnykau į svetimą pasakojimą, kad pamiršau saviškį. Berniuką ir Rygos, kiek vyresnį už mane. Žaisdavom su juo šachmatais ir stalo žaidimus kai likdavau viena namie, ar kai visi jau miegodavo o mane kankindavo nemiga... Puikiai prisimenu kaip vėlų vakarą virtuvėj sėdėjau priešais tusčia lentą ir deliodavom figūras paeiliuj. Apie mano draugą žinojo visi mano namiškiai. Reiktų paklaust, ar jiem neatrodė tai keista, kaip pasirodė man dabar..
Tad apsipratus su svetimais nematomais draugais knyga pradėjo eiti kaip per sviestą. Knyga tuo įdomi, kad pasakojama dvieju asmenu - mergaitės vardu -kas su ją vyko ir kaip ji viską išgyveno, ir autoriaus -pasakojimas apie jos nematomą draugą. Įpusęjus, knyga pasidarė nuspėjama ir pradėjau spelioti kaip ji baigsis. Bet pernelyg dramatiškas pabaigas buvau susikurus. Viskas baigesi gerai :) Tad tikrai rekomenduoju. Mano įvertinimas 8/10.
Knygą įsigijau mainyk.lt, vyras pardavęs man knygą, pakomentavo - kažkodėl moterims ji labai patinka. Jei Jums nepatiks- perkleiskit toliau. Taip ir žadu padaryti. Esu tokios nuomonės, kad knygos neturi dulkėti lentynoj, o turi teikti malonumą kitiems, eiti iš rankų į rankas, pamatyti pasaulį.(Tiesa turiu keletą itin mėgstamų ir brangių knygų, kurių kol kas niekam atiduoti negaliu).
Esu girdėjus, kad Maskvoje yra tokios keliaujančios knygos- kurias galima rasti visur - metro, kavinėje, ant suoliuko parke. Žmonės jas paima, perskaito ir padeda jei ne ten pat, tai bent jau kitur kur jas gali rasti kiti. Taip knyga keliauja.
Pas mus kiek žinau egzistuoja tik vienas knygynas, kuris vykdo kažką panašaus - už simbolinę kainą parduoda skaitytas knygas, arba išmaino į atneštas. Veikia ir mano minėtas mainyk.lt, kur žmonės dalinasi savo knygom.
Taigi, mieli skaitytojai, jei dar nesant skaitę J. Patterson, G. Charbonnet. "Sekmadieniai pas Tifanį" - rekomenduoju tą padaryti ir mainau šią knygą į ką nors įdomaus, ka mylit Jus.
Muzikinės skrynelės nedovanoju, tai dovana mažai mergaitei gimimo dienos progą. Tikiuosi ji dar nemoka skaityti ir neskaito mano blogo :)
Ir beabėjo šio įrašo gaminukas. Irgi iš vaikystės.
Ar Jus prisimenat saldainį Nomedą? Gaila neteko man jo ragauti dabar, tad skonį prisimenu tik iš vaikystės. Taigi, pagaminau Nomedos įdarą, ir nuo šiol vadinu jį Nomeda. Puikus skanėstas, kurį labai pamėgo mano mama, taikantis į Kalėdinių dovanų sąrašiuką.
Tiesa tikroji Nomeda gaminama iš obuolių (ar kažka panašaus į obuolius), manoji gi yra iš datulių. Bet prisiekiu, skonis identiškas!
Datulių skanestas arba Nomeda pagal mane:
2 stikliniu datulių be kauliuko
2 val.šaukštų kakavos
pusę citrinos
lazdyno/graikinių riešutų
Datules pusvalandžiui pamirkyti vandenyje. Riešutus susmulkinti ir pakepinti. Suberti viską kartu ir sublenderuoti. Įpilti citrinos sulčių, įberti kakavos, viską išmaišyti ir sudėti i stiklainį. Laikyti šaldytuve. Man skaniausia valgyti šalta.
Skanaudama šią Nomedą norėčiau skaityti
Harper Lee "Nežudykit strazdo giesmininko"
Charlotte Bronte "Dzeine Eir"
J.Kuncinas "Tūla"
No comments:
Post a Comment